Galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau niekada nė nedrįsau svajoti, kad galėčiau užsiimti šia veikla ir gyventi tokį gyvenimą. Neketinau to daryti. Neturėjau tokio plano. Už mane, galima sakyti, suplanavo Visata. O kai įsikiša Aukštesniosios jėgos, priešintis neverta… Mes visada gauname pagalbą, jei tik priimame ją ir leidžiame veikti aukštesniosioms jėgoms. Jeigu einame savo Gyvenimo keliu.
Šiandien drąsiai galiu save vadinti žmogumi, kuriam sekasi visose srityse. Vertindamas savo pasiekimus nemėgstu girtis pajamomis, bet drąsiai galiu tvirtinti, kad galiu leisti praktiškai viską ko aš noriu. Turiu mylimą žmoną, mėgstamą veiklą, puikią komandą, nuostabius mokinius ir visa tai mane įkvepia daryti dar daugiau! O svarbiausia, galiu būti naudingas šiam pasauliui. Esu laimingas visomis prasmėmis.
Bet taip buvo ne visada…

Pradėsiu nuo pradžių pradžios…

Gimiau ir užaugau Kauno mieste, tipiškoje sovietinės Lietuvos šeimoje, kurios gyvenimo scenarijus standartinis: dirbti visa gyvenimą, stoti į eilę butui gauti, būti kaip visiems, neišsišokti, laukti pensijos, tikėti apgaulinga lygybe ir t. t.

Man gimus tėtis dirbo taksistu o mama buvo inžiniere. Po 8 metu gimė mano brolis su sese – dvynukai.

Aš jau vaikystėje buvau maištautojas. Kiti vaikai svajodavo apie realius dalykus – kaip taps gydytojais, pardavėjais ar mokytojais, ir aš jiems pavydėjau, nes pats įsivaizduodavau tapsiąs supermenu, gelbstinčiu pasaulį. Negalėjau laikytis taisyklių ir nurodymų, kurių prasmės nesupratau. Tiesą sakant, jų nesuprato niekas, tiesiog aklai laikėsi. Negalėjau paklusti nes „taip reikia“, nes „taip daro visi“. Man kildavo tūkstančiai klausimų ir nuolat klausdavau „kodėl“, bet nei tėvai, nei mokytojai negalėdavo atsakyti. Jau tada pagalvodavau, kad kažkas šioje sistemoje, šiame gyvenime yra ne taip.

Žmogus nurimsta tik įgyvendinęs kilusią idėją.

16 metų baigęs vidurine  įstojau į aukštąją teisę universitete. Taip norėjo tėtis. Tikėjausi rasti save, tačiau supratęs, kad atsakymų į rūpimus klausimus nerasiu, mokslus mečiau. Taip pakeičiau dar tris universitetus įvairiose šalyse: Lietuvoje, Rusijoje ir Anglijoje. Nei vieno taip ir nebaigiau. Pasimokęs metus ir nematydamas prasmes jo mesdavau. Tėvai jau buvo susitaikę, kad nesu paklusnus vaikas, bet kitus tai šokiruodavo ir jie mane įkalbinėdavo baigti studijas, nes be diplomo „netapsiąs žmogumi“.

Taigi kelio atgal nebebuvo. Nusprendžiau sistemai įrodyti, kad sėkmė priklauso ne nuo diplomų, o nuo žmogaus. Man atrodė beprasmiška praleisti penkerius metus universitete, tuščiai švaistant geriausius gyvenimo metus vien tam, kad gaučiau „gerą“ darbą. Gyvenimas, kokį gyveno mano artimieji, atrodė visiškai nepriimtinas. Taip gyventi aš nenorėjau, todėl ir eiti tuo pačiu keliu atrodė beprasmiška. Nepajėgiau suvokti, kodėl vieni gauna viską, o kitiems tenka apgailėtini trupiniai ir vargana egzistencija. Nesupratau, kodėl žmonės susitaiko su tekusia dalia ir išduoda savo svajones. Aš norėjau daugiau. Kitokio gyvenimo… Galimybių… Buvau apsėstas idėjos gyventi kitaip. Tikėjau ir žinojau, kad kiekvienas gali tapti kuo nori.
Kai tokį iššūkį meti Visatai, ji iškart pradeda bandyti tavo stiprybe. Bet tvirtai savo svajone tikintis žmogus nenurims tol, kol jos neįgyvendins.

Kaip ir kitose postsovietinėse šalyse, Lietuvoje tuo metu nebuvo daug galimybių užsidirbti. Jaunimas išvykdavo į užsienį. Drauge su broliu taip pat nusprendėme išbandyti laimę. Legalūs būdai išvykti iš šalies buvo prieinami nedaugeliui, bet nusprendėme rizikuoti. Į Angliją išvykome nemokėdami kalbos, neturėdami nei pinigų, nei leidimo dirbti ar likti.
Dabar tai prisimenu su šypsena, bet tada atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Brolį tuomet sustabdė migracijos policija ir deportavo atgal, todėl Angliją kažkokiu stebuklingu būdu pasiekiau vienas. Apsistojau Meidstone – mažame pramoniniame miestelyje. Greitai susiradau darbą daržovių fasavimo fabrike, kur dirbo dešimtys tokių pačių atvykėlių iš Rytų Europos šalių. Kadangi kalbos nemokėjau, neturėjau vizos ir darbo leidimo, mane nusiuntė į šaldytuvą, kuriame visada palaikoma 5 laipsnių temperatūra. Kasdien po 8-10 valandų praleisdavau ant kojų. Ir triumfavau. Džiaugiausi savo pirmuoju uždirbtu svaru. Vertinau šį darbą, laikiau jį savo laisvės simboliu.
Vakarais mokiausi anglų kalbos.
Po trijų mėnesių mane skyrė prižiūrėtoju (angl. supervisor).
 Tai buvo pasiekimas, nes patekusieji į šaldytuvą, ten užstrigdavo ilgam…

Gavęs vizą persikrausčiau į Londoną. Įsidarbinau telemarketingo specialistu viename iš populiariausių rusakalbių žurnalų. Reikalai pajudėjo. Uždirbdavau 50 svarų per dieną (~100 eurų). Praėjus metams nuo to laiko, kai išvykau iš savo tėvynės, nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
Ir čia viskas prasidėjo…
Sutikau moterį, savo meilę. Turėjau rinktis: karjera ir stabilumas Londone ar meilė ir nežinomybė Lietuvoje. Pasirinkau pastarąjį.
Į Londoną nebegrįžau. Reikėjo viską pradėti iš naujo, bet laimę man teikė meilė.

Mano pirmoji klaida (materiali)

Niekas taip nepadidina pasitikėjimo savimi ir savigarbos, kaip pasiekimai. Su draugu įkūrėme pirmąją Lietuvoje elitinių automobilių gabenimo iš Amerikos įmonę. Atsiskleidė mano verslumas.
Prisidėjau kuriant įmonę www.bendrasaskaita.lt (dabar – www.vienasaskaita.lt). Beveik dvejus metus dirbau didžiausioje pasaulyje tabako įmonėje „Philip Morris International“. Buvau atsakingas už 220 prekybos taškų Kauno regione. Vėliau vadovavau kazino, kurio apyvarta siekė 1 000 000 eurų; čia dirbo daugiau nei 40 žmonių. Pasiekęs tikslą nesustodavau. Imdavausi vis naujų verslo idėjų. Rusijos Kaliningrado srityje nuo nulio kūriau gamybos, logistikos, prekybos įmones. Čia įkūriau pirmąją Rusijoje įmonę, kuri gamino ir realizavo gazuotą vandenį „Radničiok“.
Tai buvo mano triumfas. Man pavyko! Įrodžiau, kad norint įmanoma viskas.
Viskas priklauso nuo to, ar turi kantrybės, tiki savimi ir tuo, ką darai.
Tada prasidėjo kitoks gyvenimas. Pirkau naujas brangias mašinas. Keliavau. Teko pagyventi daugybėje šalių: Olandijoje, Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Graikijoje, Turkijoje ir daugelyje kitų. Iki šiol teko pabuvoti iš viso 49 šalyse. Taigi mano materialinė padėtis buvo puiki. Atrodė, ko dar benorėti. Šalia – mylima moteris, viso pasaulio gėrybės pasiekiamos… Gavau viską, ko taip seniai troškau. Bet viduje – tuštuma… Laimės pojūčio nėra… Argi tai ir yra gyvenimo prasmė? O kas toliau?

Žmogus gyvena žemėje ne tam, kad taptų turtingas, o tam, kad būtų laimingas.

Susirgau sunkia depresija. Nieko nesinorėjo ir valandų valandas išgulėdavau žiūrėdamas į lubas. Buvau pasirengęs atsisakyti viso užgyvento turto, kad tik išsivaduočiau iš šios būsenos. Man nedavė ramybės šie klausimai: kodėl ateiname į šį pasaulį? Kokia mūsų egzistencijos prasmė? Žinojau, taip tęstis nebegali. Toks gyvenimas mane dusino. Netrukus leidausi į savo „kelionę į Indiją“. Supratęs, kad mano moteris manęs nesupranta ir nepalaiko, nusprendžiau ją palikti. Išsikraustęs atsiribojau nuo materialiojo pasaulio.

Mano antroji klaida (dvasinė): Vien dvasiniu penu sotus nebūsi.

Maždaug trejus metus praleidau gilindamasis į dvasinį pasaulį. Daug skaičiau, meditavau, keliavau ir mokiausi. Materialinę gerovę iškeičiau į dvasinę ramybę. Taip, nauda buvo neginčijama: suderinau savo energetiką, išmokau paveikti aplinką ir įvykius, atvėriau savo vidinį matymą, atsiribojau nuo visų materialinių dalykų. Dvasinės praktikos tapo mano gyvenimu.
Greitai atsidūriau dugne: dvasingas, bet vargšas ir neturtingas. Mano projektai strigo. Neturėjau pinigų net maistui. Neturėjau kur gyventi. Kiekviena diena buvo kova už išgyvenimą. Norėdamas padengti skolas pardaviau viską, ką turėjau. Eidavau pėsčiomis kasdien po 5 kilometrus, kad nereiktų pirkti autobuso bilieto ir liktų duonai. Kad nelikčiau gatvėje, prašydavau draugų, jog leistų pernakvoti. Atsimenu dieną, kuomet visiškai neturėjau ką valgyti. Atidariau šaldytuvą, o ten tebuvo likę 2 kiaušiniai. Svarsčiau, ar pasidaryti „šventę“ šiandien, ar suskaidyti malonumą dviem dienoms. Ir juokiausi, ir verkiau.

Aš radau atsakymą.

Žmogus gali būti tikrai laimingas, jei randa dvasinio ir materialaus prado pusiausvyrą.

Jis turi gyventi šiuose dvejuose pasauliuose. Dievui reikalingas visavertis ir harmoningas žmogus. Tai buvo mano atgimimas, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Palengva, pasitelkęs vidinius resursus ir dvasinę harmoniją, vėl pradėjau rūpintis materialinėmis gėrybėmis. Nuo tos akimirkos pagaliau pasijutau laimingas. Ši patirtis man padėjo suprasti, kaip svarbu kiekvienam žmogui suvokti šią paprastą tiesą. Aš mačiau, kad daugelis daro tas pačias klaidas ir gyvendami nuolatinėje kančioje nejaučia gyvenimo džiaugsmo. Pamažu supratau, kad mano misija – dalytis savo patirtimi ir žiniomis su kitais, kad žmonės galėtų tapti sveiki, laimingi ir jiems pradėtų viskas sektis.
Taigi kilo idėja Lietuvoje steigti savirealizacijos ir saviugdos centrą, organizuoti paskaitas internetu tiems, kuriems rūpi saviugda.
Taip gimė „IšMokykla“, kurioje žmonės iš įvairių pasaulio kampelių gali mokytis ir semtis neįkainojamų žinių.

Suprantama, mes visi norime sėkmės, norime būti laimingi, sveiki, kupini jėgų, kontroliuoti savo gyvenimą, emocijas, energiją, suprasti, kas ir kodėl vyksta, trokštame taikos ir gėrio. Tačiau reikia nepamiršti, kad iš gyvenimo gauname tik tai, kas yra mūsų pačių viduje. Tik mūsų pačių sprendimai ir veiksmai kuria bendrą ateitį.

Šios mintys skirtos tiems, kurie į priekį eina be baimės, norintiems tobulėti ir realizuoti save materialiajame pasaulyje. Tiems, kuriems nepakanka to, ką turi, tiems, kurie jaučiasi nerealizavę savęs, trokštantiems naujovių ir unikalių žinių, norintiems daugiau sužinoti apie žmogų, jo galimybes, galiojančius Visatos dėsnius (o tai reiškia, kad ir mes pagal juos gyvename). Tiems, kurie trokšta pažinti tai, ko iki
šiol niekas nežino, nori savyje pažadinti potencialą ir keistis į gerąją pusę, kad niekada nebegrįžtų į ankstesniąją būseną.

Aš padėsiu Jums tobulėti, papasakosiu, kaip pagelbėti kitiems ir išmokysiu į viską pažvelgti iš šalies, t. y. pakilti virš situacijų, kad galėtumėte be jokių apribojimų matyti bendrą ir aiškų vaizdą.
Išmokysiu naujausių, daug kartų išbandytų saviugdos metodų, kurie padės keisti save, kad galėtumėte sukurti vidinės būsenos gerovę ir kontroliuoti savo gyvenimą. Pamatysite save ne tik kaip kūną, bet gerokai galingesnę būtybę, turinčią labai dideles galimybes, atskleisite savo unikalius gabumus ir vidinį potencialą, o svarbiausia, sugebėsite siekti savo tikslų, realizuoti save materialiajame pasaulyje.
Išmoksite visas gyvenimiškas situacijas vertinti kaip pamokas ir rasite atsakymus į visus savo klausimus.

Kviečiu drauge kurti savo svajonių gyvenimą!

Su meile, Jevgenijus Černyš