Esame visuomenės, kurią sukūrė ir valdo lūkesčiai. Mes „privalome“ būti nepakeičiamas savo darbe, turėti tobulus šeimos santykius, būti išskirtiniais tėvais, savo žiniomis bei išvaizda išsiskirti iš kitų…. Galėčiau vardinti ir vardinti, tačiau manau jūs supratote mintį.

Mums jau nuo pat mažų dienų yra „įkalta“ į galvą, kad jeigu mes atitiksime anksčiau išvardintus lūkesčius būsime visų mėgiami, mylimi. Trumpiau sakant – sėkmingi.

Tam atiduodame visą savo emocinę, psichologinę ir fizinę energiją, nors dažnai jaučiame, kad tai nepasiekiama.

Kiekvieno iš mūsų realybė, netgi mes patys, esame unikalūs. Tad kodėl stengiamės atitikti lūkesčius, kurie taikomi visiems vienodai?

Aš manau, kad būti tobulu, t. y. siekti visiems bendrai taikomų lūkesčių, yra atsisakyti tikrojo savęs.

Kaip manote, kaip atrodytų pasaulis, jeigu mes nesidrovėtume savęs ir parodytume visas savo savybes tokiomis, kokios jos yra iš tikrųjų? Priimdama save, tokiais kokiais esame, individualiai išsikeltume sau lūkesčius atsižvelgdami į asmenines savybes.

Dažnai lūkesčiai neatitinka tikrovės. Šiandien mes gyvename tarp visuomenės primetamų lūkesčių ir realybės, kurią patiriame. Tame pačiame tarpe randasi ir stresas, depresija, nerimas. Jeigu mes kasdieną stengiamės atitikti tas normas, kurios iš tikrųjų nėra mums priimtinos, nieko nuostabaus, kad grįžę namo, po darbo, jaučiamės išvarginti, išsekę, suirzę.

Tačiau kai aplinka sutampa su mūsų vidinėmis nuostatomis, kai joje mes galime atsiskleisti tokiais, kokie esame iš tikrųjų, viskas pasikeičia. Mes tampame atsipalaidavę, lengvai priimame pokyčius ir nebejaučiame jokio nerimo bei įtampos.

Pvz.: ką tik gimusio vaiko mama, jaučia įtampą būdama su juo namuose motinystės atostogų metu. Tam, kad ji galėtų atsiduoti vaiko ugdymui, ji atsisakė darbo. Jos lūkestis: jausti džiaugsmą besirūpinant naujagimiu ir visiškai negalvoti apie darbą. Tačiau realybėje, nors ji ir jaučiasi laiminga kaip mama, tačiau taip pat ji ilgisi ir darbo. Būtent dėl realybės ir lūkesčių neatitikimo ji jaučia tuštumą. Tarsi ji neatlieka savo pareigos.

Mano pasiūlymas visiems, netgi šiai mamai būtų paprastas: susitelkti ir priimti save tokiais, kokiais esame. Atmesti mums aplinkos primetamus lūkesčius ir siekti būti tuo, kuo esame, nesistengiant atsisakyti savęs, dėl to, kas mums visiškai svetima.

Galiausiai, kada jausitės tikrai nugyvenę spalvingą ir įdomų gyvenimą: būdami tuo kuo esate ir stengdamiesi atitikti tai, kaip kiti nori, kad būtumėte?